Pristatydamas ALABAY šunų veislę, turiu pasakyti, kad pagal FCI tai yra Vidurinės Azijos aviganiai. Tad kodėl sakau ALABAY?
Visų pirma, kad ši veislė labiausiai liko nepažeista Turkmėnijoje. Iš ten jos ištakos.
Antra - visi Vidurinės Azijos aviganių veisėjai pripažįsta, kad genofondas persikėlęs į kitas šalis yra Turkmėniškos kilties.
Trečia - ALABAY yra Turkmėnijos nacionalinis turtas, kurio neturėtų pasisavinti kitos tautos.
Deja, deja įvyko kitaip ir šiandien ši veislė oficialiai vadinasi Vidurinės Azijos aviganiai. Ši veislė išplito ne tik po visą Centrinės Azijos regioną, bet ir buvusią Sovietų Sąjungą. Šiandien nesibodima pristatyti šią veislę, kaip rusišką veislę. Ir tam yra pagrindo. Veislė mutavo ir įgavo naujo charakterio, pagaliau keitėsi standartai. Galima tik spėti, kad buvo įlieta svetimo kraujo. Į madą atėjo grubiai stambaus sudėjimo šunys.
Nepristatysiu Vidurinės Azijos aviganių standarto, nes jį lengvai galima rasti.
Mano tikslas - išskirti savybes, kurios apibūdina arba skiria ALABAY nuo Vidurinės Azijos aviganio.
ALABAY - darbinis šuo Turkmėnijoje. Iš esmės, jo paskirtis saugoti avių bandas nuo plėšrūnų ir šeimininko turtą. Tam buvo skiriamas pagrindinis dėmesys šių šunų selekcijai ištisus šimtmečius. Jie augo ir buvo veisiami išlaikant geriausias darbines savybes. Tam buvo panaudota ne tik geriausia turkmėnų selekcinė patirtis, bet ir natūrali atranka. Išgyvendavo ir turėjo gamtos teisę veistis tik stipriausieji. To pasėkoje, susiformavo šuo - karys. Jis be kompromisų sugeba stoti į kovą su bet kokiu įsiveržėliu į jo prižiūrimą teritoriją. Kitas neatsiejamas bruožas - dirbti komandoje. Gaujoje labai aiški hierarchija. Dominuojantis patinas yra ne tik gaujos vadovas, bet ir santykių gaujoje koordinatorius. Pagrindinis susidūrimų priešininkas - vilkas. Pakankamai įžūlus, organizuotas ir nuožmus. Čia ir išryškėja ALABAY gebėjimai. Pirmiausiai pavojų paskelbia jaunimas, po to eina kalės ir jei įsiveržėliai nesitraukia, ateina "sunkioji artilerija" - patinai. Visa gauja veikia organizuotai ir tiksliai. Žymiausi patinai sugeba kautis net su keliais vilkais iš karto ir nugalėti. Apie tokius sklisdavo pasakojimai, jie buvo labai vertinami ir geidžiami veisimui kitose gaujose. Tokius patinus iš seno turkmėnai testuodavo kovose su kitais patinais, kad išsiaiškinti kas regiono ar šalies čempionas. Tai sena tautos tradicija, nieko bendro neturinti su agresija, bet labai aiškiai nurodanti selekcijos kelią. Europiečiui gali atrodyti nehumaniška. Bet kodėl tada mes testuojame savo medžioklius šunis su laukiniais gyvūnais ? Kam medžiotojui reikalinga laika, kuri "neima" šerno? Kam reikalingas foksterjeras, kuris nesugeba iš urvo ištempti lapės?
ALABAY - galingas sutvėrimas. Vien jo sudėjimas kelia jausmą su juo elgtis pagarbiai. Iš pažiūros ramus, orus ir gal net kiek flegmatiškas. Bet tik pajutus menkiausią pavojų, jis gali sprogti, kaip atominė bomba. Šeimininkas, jo šeima ir turtas - jam yra šventa. Gins iki paskutinio atodūsio. Tuo pačiu, niekada neparodys prieš juos jokios agresijos.
ALABAY - gamtos vaikas. Laisvė jam svarbiau už maistą. Juolab, kad Turkmėnijoje piemenys neturi tokios galimybės pilnai maitinti savo šunis. Jie privalo maistu pasirūpinti patys. Įvairių miltų paplotėlis dažnai būna vienintelis dienos patiekalas iš piemens rankų.
Lietuvoje dažnai neturime tokių sąlygų, kad šunys galėtų laisvai gyventi gamtoje. Bet jei kam tokia laimė nusišypsojo, jo azijatas bus pats laimingiausias ir sveikiausias.
Mano šunys visada pasirenka išvyką vietoje maisto.
Tad kuo gi skiriasi ALABAY nuo Vidurinės Azijos aviganio ? Sakyčiau jėga, narsa ir kovingumu. Kūno sudėjimas - žymiai sausesnis. Kaip komentuoja turkmėnai, Vidurinės Azijos aviganis šiandieninėse parodose užimantis pirmąsias vietas yra toks įmitęs, kad Turkmėnijos sąlygomis jis ne tik su vilku negalėtų susigrumti, bet nespėtų ir paskui bandą.
Noriu išsaugoti šios veislės prigimtines savybes ir vadinti jį ALABAY.